Ashes / Pelenai

2014-02-14

     ENGLISH: Truly it was one of the most surreal days of my life. I woke up just before 8 am, because I needed to bring my motorbike to a service. There was something wrong with its carburetor (well if even there wasn't wrong yesterday, by now it looks like a vacuum cleaner). In the previous weeks I got used to sleep till 9 am or so. Thus, I was still kinda sleepy when I walked out of my room. Nevertheless all the sleepiness disappeared as soon I saw layer of ashes that was (and 10 hours later still covers) everything. And I mean everything: ground, motorbikes, leaves of threes, laundry that was left outside previous night - every single square centimeter is hided under grey volcanic ashes. My first sentence I made was obvious: "Guys, Murapi erupted!" That was a shout which woke up my housemates. Yet half an hour later we learned that it's not Merapi, which can be found only ±40 km away from our house, but its cousin Kulud that lives 200 km east from us.

     Once I got used to the idea of ashes, I did something that now I consider to be very stupid. I took my motorbike and drove to the service, which of course was closed. Today everything is closed. Partly because it's Friday, but mostly because BLOODY VOLCANO ERUPTED. Much later, in the evening I was looking for an open place, which would serve some food and have wi-fi. My search was fruitless.

     For the first time since a rainy season started in October, we were waiting for rain. Yet there was no rain. Few drops felt down from the sky in the morning, but an hour later the ashes were as dry as ... ashes. Around the noon I went for a walk around the village. You can see photos bellow. I'm not sure how visible is a change in the weather. When I started my walk, there was a glimpse of sun and blue sky (30-40 min after the short rain). In the next 40 min visibility worsen significantly. On my way back home I couldn't see more than one kilometer away.

     The day has a very particular ambiance of cataclysm. Everything is slower, more quiet, more peaceful. All creatures within the area know that they can't change anything. It's not so different from days with European snow storms, hurricanes, flooding.

    P.S. Thank you Omar. I think you scarf saved from lung cancer today ;)

     LIETUVIŠKAI: Šiandiena - neabejotinai viena keisčiausių dienų mano gyvenime. Gyvenu pasaulyje, kuris atrodo tarsi viena didelė peleninė. Bet apie viską nuo pradžių. Iš vakaro žinojau, kad šiandien reiks atsikelti apie 8 val. nes reikia nuvaryt motociklą į servisą: rodos karbiuratorius per vieną iš liūčių prigaudė vandens (jeigu ir nebuvo ten vandens, tai dabar pilnas pelenų). Per pastarąja savaitę pripratau miegoti iki 9 ar 10. Todėl iš kambario išėjau besikrapštydamas akis. Miegai bemat išgaravo vos išsėjau į lauką. Absoliučiai viskas buvo padengta pelenais. Pirma mintis savaime suprantama - išsiveržė kaimynystėje įsikūręs Murapi. Kai nesusilaikęs prižadinau likusius namo gyventojus paaiškėjo, kad išsiveržė ne mūsų kainynas, tačiau už 200 km į pietus už mūsų įsikūręs Kulud.

     Nesvyruodamas ryžtingai nusprendžiau kad visgi iki serviso reikia važiuot. Dabar galvoju, kad tai buvo kvailystė. Visų pirma dėl to kas ryte lynojo ir kelias buvo panašesnis į motokroso trasą. Taip pat, tuomet dar nesupratau, kad važiavimas betikslis: servisas buvo uždarytas. Taip pat, universitetai, kavinės, parduotuvės... beveik viskas šian uždaryta. Iš dalies dėl to, kad šiandien penktadienis, bet daugiausiai dėl to, kad iš namų lenda tik tie kurie būtinai privalo. Vakare gerokai praalkęs supratau, kad vėl privalau išlįsti. Deja, mano pastangos rasti kokią valgyklą buvo bevaisės. Teko tenkintis sausainiais ir šokoladukais iš parduotuvės.

     Pirmą sykį nuo lietaus sezono pradžios laukiu lietaus. Ir kaip tyčiai šiandiena  - viena iš nedaugelio dienų kai tikrai lietaus nebuvo. Šiek tiek pakrapnojo ryte, bet tik tiek kad gerai valandai nusodintų pelenus. Apie pietus, gerą pusvalandį po silpno lietaus išsėjau pasivaikščiot ir pafotografuot (nuotraukas apačioje). Per 40 - 50 min. kurias praleidau gaudydamas kadrus oro sąlygos gerokai pablogėjo. Pelenai vis dar krito iš dangaus. Taip pat, jie krito nuo medžių ir kilo nuo žemės. Galų gale matomumas buvo ne didesnis nei 1 kilometras.

 

     Nors aš niekada nepatyriau pelenu penktadienio, tačiau šiandien atmosfera - pažįstama. Viskas šian vyksta ramiau, lėčiau... Visi gyvi padarai jaučia, kad ne jų jėgose ką nors pakeisti. Panašu į dienas Europoj, kai aplink siaučia pūgos, škvalai...