Labai, netikėtai sau pačiam, ankstyvi rytai tapo mano mėgstamiausiu paros metu. Čia, Indonezijoj sunku rast tylos ir vienatvės, kuomet galiu pabūt netrukdomas. Apart ankstyvo ryto ir vėlyvos nakties gyvenimas - tarsi bičių lizde. Todėl, bene pirmą kartą per nuo 1995 aš vėl pamėgau keltis anksti rytais. Tik dabar aš nežadinu kitų.
Šiandien ryte, kol dar visi tyliai savo lovose atsigaudinėja po vakarykščio tūso, besimėgaudamas 'pusė velnio' kavos puodeliu dar sykį peržiūrėjau nuotraukas iš praėjusio savaitgalio kelionės į pietinius Džavos paplūdimius. Nuo Indijos vandenyno pakrantės parsivežiau, ne tik smėlio blusų sukandžiotas kojas (pamoka, kad nakvynė at smėlio, be palapinės gali turėt gerokai erzinančių pasekmių), bet ir keletą visai neblogų nuotraukų.
Kaip bebūtų, tiek aš tiek keletas iš jūsų žinom, jog aš retai kada skubu tvarkyt neseniai pagautus kadrus. Nuotraukų retušavimą dažnai nukeliu bent savaitei ar ilgiau. Šiš rytas, ne išimtis. Nusprendžiau, jog tingus sekmadienio rytas nėra tinkamas metas tokiam darbui. Visgi, viena iš nedaugelio nuotraukų, kurioje aš esu užkabino. Aš priešais mažą ežeriuką, kurį aptikom pakeliui iš paplūdimių. Apskritai, joje nėra nieko ypatingo, bet nusprendžiau, jog pats laikas pasikeisti FB profilio nuotrauką ir ši yra tam tinkama.
Po dešimties minučių nauja nuotrauka persikėlė amžinybei į interneto lankas. Tada atėjo laikas palyginti dabar ir ankščiau. Vienu mygtuko paspaudimu vėl atsidūriau lauko kavinėj Mažojoj Italijoj. Pirmą mano pirmos kelionės į NYC popietė aš su Laurynu ten užsisakiau dienos pasta ir alaus. Ir tai įvyko 2008 metų vasarą - daugiau nei prieš penkis metus.
Sovietų Sąjunga sugriuvo, bet penkmečiai liko. Tai itin tinkamas laiko tarpas planams ir reflekcijos. Visgi, pirma mano pastarųjų penkių metų refleksija - tą dieną Mažojoj Italijoj aš net numanyt negalėjau, jog kada nors bus kaip yra.
No comments:
Post a Comment